Apklausa vienas populiariausių kiekybinių tyrimų metodų, labai plačiai taikomas tiek moksliniuose, tiek taikomuose tyrimuose, kai tyrimo objekto arba jo požymių neįmanoma kitaip pažinti.

Apklausa dažnai taikoma, kai tiriamas reiškinys yra susijęs su žmonių nuostatomis, poreikiais, interesais, motyvacija ir pan. Socialiniuose moksluose apklausa taikoma kaip instrumentas informacijai iš respondentų surinkti iš anksto apgalvotais klausimais.  Kiekybine apklausa nesiekiama rasti mokslui nežinomų tiesų, greičiau tik patvirtinti arba paneigti teorines nuostatas ar praktikoje kilusias įžvalgas. Apklausos dažniausiai vykdomos, siekiant gauti reprezentatyvios informacijos apie tiriamas tikslines grupes, o taip pat norint atrasti ryšius tarp skirtingų tyrimo parametrų. Pagal apklausos atlikimo būdą, apklausos skirstomos į tiesiogines apklausas (vykdomas tiesioginio interviu būdu), anketavimą, testus ir apklausas panaudojant technologijas. Apklausos forma priklauso visų pirma nuo tyrimo tikslų ir uždavinių, respondentų skaičiaus, o taip pat nuo tyrimo rezultatų apdorojimo būdų.

Standartizuota apklausa yra griežtai reglamentuota: tiksliai apibrėžtos apklausos aplinkybės, klausimų formuluotės ir jų nuoseklumas, numatyti duomenų apdorojimo būdai. Atliekant standartizuotą apklausą ir siekiant kuo operatyviau surinkti kuo daugiau informacijos, paprastai pasitelkiami papildomi apklausos atlikėjai.

 Pagrindinėmis kiekybinio tyrimo charakteristikomis laikomi:

• Standartizuotų būdų duomenų surinkimui naudojimas;
• Siekimas nustatyti priežastinius ryšius tarp kintamųjų;
• Patikrinti iškeltas hipotezes ar pasirinktą teoriją (atsakyti į iškeltus tyrimo klausimus);
• Aukštas konceptualumo lygis;
• Teorijos pritaikymas pasirinktam reiškiniui tirti. 

Įprastinis kiekybinės apklausos požymis  - iš anksto apgalvotas ir parengtas tyrimo instrumentas (anketa), kuri padeda susisteminti iš respondentų gaunamą informaciją. Neabejotina anketų privalumas yra tai, kad informacijai surinkti reikia mažiau laiko ir anketavimas yra pigesnis nei interviu, o anketos patikimumą galima įvertinti matematiniais – statistiniais metodais. Dažniausiai anketa pateikiama taip, kad respondentai patys (raštu) atsako į tyrėjo pateiktus anketos klausimus, jiems pateikiama anketos pildymo instrukcija ir paliekama galimybė prireikus pasikonsultuoti su apklausos organizatoriais. Kai anketavimas individualus, respondentas gali skirti tiek laiko, kiek nori konkrečiam klausimui atsakyti.

Apklausos kokybę apsprendžia joje pateikiami klausimai, kurie padeda nustatyti tiriamąjį požymį ar reiškinį arba ryšius. Kadangi tyrimo patikimumas taip pat labai priklauso nuo respondentų subjektyvių atsakymų į pateiktus klausimus, labai svarbu, kad pateikiamų klausimų kiekis būtų optimalus, o jų formuluotės suprantamos ir orientuotos tyrimo į tikslines grupes. Netikslinga rinkti informaciją, kuri nebus panaudota kuriame nors tyrimo etape, klausimai neturi būti tendencingi, sąmoningai kreipiantys respondentą pageidaujama linkme.

Apklausos patikimumui didelę reikšmę turi tinkamai pasirinkta tyrimo imtis ir respondentų atrankos būdas. Beveik visi kiekybiniai socialiniai tyrimai yra atrankiniai, todėl labai svarbu, kaip yra suformuluojama tyrimo imtis, atspindinti visumos dalį. Imtis leidžia, remiantis dalies objektų ištyrimu, spręsti apie objektų visumos savybes, ryšius ir požymius. Jei tiriama grupė ar tiriami objektai yra atrinkti klaidingai arba tendencingai, tai galimybė patikimai ir teisingai spręsti apie visumą yra iš esmės apribojama. Todėl atliekant kiekybinę apklausa tyrėjui būtina iš anksto apgalvoti ir apsibrėžti, kokia bus tyrimo imtis ir tyrimo geografija (koks imties tipas būtų tinkamiausias, kokios respondentų kategorijos svarbios, koks imties tūris, kokia imties geografija). 

 Gerai sudaryta atranka užtikrina, kad jei tyrimas bus pakartotas su kitais tos pačios generalinės aibės elementais, tai gauti rezultatai su nedidele paklaida bus panašūs.

Plačiau apie anketų sudarymą ir taikymą rasite čia.